darbai pabaigti, tad galima skirt laiko beletristikoms ir romanams
Dėkui Einorui (nuo kurio viskas prasidėjo, nepamirškit to prašau), Renatai už šių metų organizavimą, Vilabaldininkui už pastogę, maistą ir šypsenas, Mariui, Juliui ir Tautvydui B. už foto, kompanijai nuo kelto už prasimynimą iki pervalkos (Justina, dar syk atsiprašau už klaidingą viltį sušildyt rankas pirštinėmis), Julijai už neblėstantį optimizmą ir teigiamą požiūrį į gyvenimą, laisvalaikį bei dviračio stabdymo būdus
Ačiū Astai (ex.Baronų giminės;))už tinginį ir malonų laiką, Šarui ačiū už pėsčiųjų žygelį. Kitai Astai ačiū už kompaniją minant atgal. Dėkui visiems dalyviams nuo vyriausių iki pačių jauniausių. Dėkui orų dievams neapvylusiems ir šiemet (teks kurią dieną atnašaut minant per lietų ir prieš vėją). Atrodo tiek tų padėkų, atleiskit, jei kurį netyčiom nepaminėjau.
Neringa kiekvienais metais atskelidžia kažką naujo. Matyt tai tiesiog tos vietos aura - kaip kadaise pustomas smėlis keitė kraštovaizdį, taip dabar kiekvieną syk atvažiavęs berods į tą pačią vietą vistiek randi kažką kitaip. Laiko dulkės kažką paslepia, o naujų džiaugsmų vėjas kokį voratinklį nupūtęs atidengia iki šiol nepastebėtą takelį, naują įspūdį ar nepatirtą emociją. Vakar žiūrėdami pernai metų nuotraukas turėjom progą įsitikint, kad netgi Pervalkos švyturys pernai atrodė visai kitaip (ech jau ta saulė...).
Šiemet buvo labai smalsu kaip atrodys tas mūsų gausus būrys - ar nenusiaubsim nuostabios gamtos ar sutilpsim visi dvirtakyje ir ant vecekrugo kalno. Tilpom. Tiesa keliuką gerokai išmalėm :/ Asmeniškai man, lyginant su pernai, labai didelio šoko nebuvo. Lygiai kaip ir pernai žmonių atrodė daug, lygiai kaip ir pernai liko aibė žmonių su kuriais nespėjau pabendraut(nors dėka Renatos perimtų organizacinių reikalų šiemet lakstymo buvo mažiau).
Labai tikiuosi, kad bent pusė dalyvavusių sugryš į Neringą ir savarankiškai, nepabijos atrasti savyje tyrinėtojo džiaugsmo ir nelauks kol Renata priverstiniu būdu užgins į kokią kopą
Džiaugsmams besiplečiant mano motyvacija visad buvo parodyti žmonėms kokią gražią Lietuvą turim ir ištiesų kiek nedaug reikia, kad galima būtų praleist puikų savaitgalį. Nereikia imt atostogų, nereikia kankintis vaikštant per kelionių organizatorius - kooperuojatės transportą, skambinat vila baldininkui (taip, jie verti šio reklamavimo) ir pirmyn į saulės, smėlio, pušų ir konkorežių karalystę.
Didelis ačiū visiems, savo dalyvavimu prisidėjusiems prie Pajūrio džiaugsmų, linkiu nepamiršt kokį unikalų gamtos kampelį turime, bei jame elgtis atsakingai
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
