na ką, žygelis įvyko
miego trūkumas kankina, tad detalesnis aprašymas ir foto iš šio nuostabaus šeštadienio - vėliau.
kol kas šiek tiek skaičiukų:
viso km ~118 iš kurių 40km gryno XC (miško takeliai, skardžiai palei pat upę per žvėrių takus pro dilgynes, ir krumynus, keturračių išvagoti tešlynai ir visoks kitoks džiaugsmas) ~20km žvyrkelio ir plūkto miško kelio na o likę ~60km jau asfaltas (dauguma jo iš naktinuko po Jonavą).
Teisybės dėlei verta paminėt, kad visų 118 nemynėm iškart, buvo pavakarojimas pavėsinėje, vakarienė ir tada vienos asabos ilgais šviesiais plaukais sugėdyjimas, ko pasekoje galutinai apsispręsta jamt Jonavą
žinutę paredaguosiu, kai tik atsigausiu
Edit: tingintiems skaityt- Foto:
http://picasaweb.google.lt/Tautis.Keefa ... directlinkvideo:
1 2 3kantriesiems..pasiarykit arbatos
Šeštadienio paryčiai. kažkas apie 5 ryto. Saulė jei ir ruošiasi tekėt, tai
slepiasi už pilkai juodų debesų. Oras lauke optimizmo nekelia - balos ir
lietus lyg iš kibiro. liko dar kokia valanda miego, gal pusantros, jei
apsukas padidint paskui. Mobilus tylus, vadinasi planai nesikeičia. Gryžtu į
guolį vis dar abejonėse ar nedarau klaidos (gal reiktų vistik daugiau
brendžio įsidėt?). žadintuvo neprireikia, nes lietaus lašai barbenantys į
balkono skardą taip ir neleido dorai užmigt. šiek tiek užkandu, syusirandu
balkone nuo Joninių užsilikusį celofaninį lietpaltį, nes dviratinė striukė
nuo lietaus tokio vandens kiekio lauke tikrai nesulaikys. Šeštadienio rytais
Vilnius nemiega - pėsčiųjų perėjoje sustoja automobilis mane praleist.
spėju, kad geriau įsižiūrėt kas čia per geltonas sutvėrimas ant dviejų ratų.
Su taše vienoje rankoje pasirodo ne taip lengva važiuot. niekis. degalinė
netoliese ir berods ten jau šviečia Einoro busas. Neišsigando... pakraunam
mano hanteliuką ir pirmyn į kelią. kažkur ties Rieše miegas įveikia ir
prabundu gimtoje Ukmergėje. apsiskaičiavom. parduotuvė atsidarys tik už
15min. blūdinėjam po rytinės Ukmergės aikštelę. mano miestelis pagarbiau
žiūri į šeštadienio šventą miegą todėl žmonių nedaug. Apsiprekinam ir
šiaušiam toliau. Atrodo vėl nusmigau. "Pasikrovėm" paskutinį dalyvį ir
pajudėjom trasos link. Pas Einorą pasistiprinom vietinio sodo vaišėmis,
trumputis apšilimas ir pirmyn! Dangus vis dar niaukstės bet lyt nebelijo.
Pirmas sustojimas prie įspūdingų žvyro/smėlio karjerų.
Foto sesija. Pasirodo
Vitalijui mes per silpni važiuotojai, tad sukčius prisiveržė rato stebulę -
riedėjimo nerasta(žiūr
video)
sprendžiam klausimą ką daryt, nes raktų
aišku nei vienas neturim. Nutariam prasukt dalį numatyto mašruto, o paskui
gryžt dviračio remontui į bazę. Toliau sukčiauja jau dviese - Vitalijus mina
su užspausta stebule, o Einoras ignoruoja asfalta ir varo žvyruotu
pakraščiu. Netrukus sukčiaut jau nebereikia, nes nusukam į kažkokias
ganyklas. pirmos didesnės balos, šliapi pievos keliukai - valiooo!!!
traukiam miškan. Fainas toks keliukas - truputi smėliuko, truputi spygliukų,
lygus tik velnias, neįdomu. Lietus galutinai apsiramina ir netgi ima
landžiot saulė.Biški gėda, nes laukėm lietaus. pasiekiam Akląjį ežerą, kur
pasak mūsų gido-Einoro yra kažkur nuburbuliavęs tankas. Robertas bandė
tankoieškot - kaip supratau nerado. Dar šiek tiek pasibastę miškais ir Šventosios
pakrantėm gryžom atgal į sodybą. Valom dviračius ir tepam grandines
(ech..kad būtume žinoję, kas dar laukia...). Vitalijaus ratas berods vėl
sukasi (damn ir kaip dabar reiks jį pavyt?)
gryžtam į miškus ir šį syk Einoras nusiteikęs rimtai - vedžioja mus ten,
kur aš ir be dviračio nelysčiau - žvėrių takai pro šabargždynus, kai krūmai
patys stabdžių rankenėles spaudžia, takeliai keliolikos cm atstumu nuo
skardžio ir skruzdelynais kitoje pusėje (įmaklinau du syk), pravinguriavimai
pro medžius ir mes jau
pliaže, kur vietiniai žaidžia gaudynių ir nieks iki
šiol nėra pasiekęs upės dugno (bandyt nedrįsom). Pagaliau prasideda tai, dėl
ko mes ir atvažiavom - pirmosios keturračių išraustos rėvos. Kad bus linksma
įtarimų buvo jau anksčiau - dar nepasiekus trasos padangos jau buvo
neblogai apveltos šlapia ir lipnia Jonavos miškų žeme. Trasoje įtarimai
pasitvirtino - šlapia, minškta ir slidu. tiek su dviračiu tiek be jo. iš
bele kur čiurlenantys upeliai, balos per visą "kelią" ir kolega
slidinėjantis priekyje
ko dar reik iki pilno džiaugsmo? na gal lietaus.
tiek ruošemės, o čia saulė į šalmus spigina. uodų lygiai nulis! nors vietos
šitiems bjaurastims veistis idealios. Daugiau nelabai yra ir ką pasakot,
nuotraukos tegu kalba kur buvom ir per ką važiavom
Pakeliui sutikom
vyrioką su berods "land rover", tai sakė pirmą syk dviratininkus čia mato.
Truputi juokėsi, bet mes labiau. lyg pamišėliai slydinėjom nuokalnėse ir
įklanėse, iki simpleksu
nardinom dvirkas balose ir sėkmingai(arba nelabai)
bandėm išlaviruot slidžiais purvo takeliais tarp didžiausių iš jų. Kažkuriuo
metu slidinėt užkniso ir savo dviratį
paverčiau mini amfibija. Kaip
pasirodys vėliau, tai nebuvo didžiausios maudynės tą dieną mums abiems.
Pietūs lokės pėdoje,
XTR`as darbinėje aplinkoje,
"tiuninguotos" šakės,
rėmai ir amortikai. Po pietų dar truputi pasilakstėm ir nutarėm, kas laikas
maudytis. Normalūs žmonės palieka dviračius ant kranto, išsimaudo , gryžta
ir važiuoja toliau tilto ieškot. Na..mes ne tokie. Atvirai prisipažinsiu,
kad upę įveikiau tik iš antro sykio. pirmą syk bandžiau brist tik su
kuprinėm ir vandeniui pradėjus skalaut krūtinę kažkaip nebedrąsu pasidarė :/
juk ne savo daiktus nešu nu
antras šturmas jau su nuosavu hanteliuku ant
pečių. kovojom abu. Aš su srove, dviratis matyt su manim, nes labai jau upėn
prašėsi. įveikiau. visi įveikėm. Gaila nepavyko žvejų išraiškos įamžint, bet
atvipusios žiaunos matėsi gana iš toli
)
likusi dalis jau paturistavimas su pagrybavimas
tiesiogine ir perkeltine
prasme. Vitalijus vėl užsispaudusia stebule kartu su einoru kažkokį vargšą
auto pasigavo terorizuot. nepatyręs vairuotojas pasitaikė, nesuprato, ką
pralenkt sugalvojo. kuom baigėsi? 2:0 dviračių naudai kiek teko matyt.
duobėti miško keliukai dviračiams palankesni
Prieš gryžtant ant asfalto
dar stabtelėjom obuolių, o paskui jau į priekį gynė 'kažkur ten' esanti
šalykinė. Šašlikinė stebūklinga, nes abu vietiniai (Einoras ir Robkė) apie
likusį kilometražą vis kitas pasakas sekdavo. tai 35km tai 2, tai vėl 20
)
paskui Robertą matyt įveikė alkis, tai neprašomas pradėjo metrų tikslumu
atstumą pasakot ("va ten prieky matai namą?ten čigonynas, o nuo jo 500m ir
jau šašlykinė"). Šašlykinę buvo okupavę Sodros dar nenukankinti
pensinykai-su polinkiu į dainas (kiba grybu užvalgė kokių?) žodžiu pavalgėm
su gyvai atliekiamu folkloru. viso proceso viduryje pagaliau orai išgelbėjo
mūsų sinoptikų reputaciją - pradėjo lyt (
video). sedėt darėsi vėsoka, tad
padarę geriausią tos dienos nuotrauką išmynėm sodybon, kur mūsų laukė Einoro
košė
Tolimesnę vakaro dalį praleidžiu. pykit-nepykit, bet tokie malonūs dūšiai
vakarai yra viešai nepasakojami, tiesiog ten reikia dalyvaut
tada ir
galutinai apsisprendėm naktinuką visgi daryt. Robkė galutinai apsisprendė
eit miegot
Naktinukas gavosi skaitlingas kilometrais, na ir Einoras savam
stiliuje - ir mieste surado atkarpą XC
reiktu kada prie tų tvenkinių
dienos metu nuvažiuot
smagiai pasilakstėm. šios rašliavos autorius dargi
ant akmenų pasikarstė. tiesa šį kart be dviračio:) Ai dar centre mergaitės
labai liūdėjo, kad išvažiuojam nuo miesto fontano. mergaitės buvo su
berniukais, tai labai į jų liūdesį dėmesio nekreipėm. Kažkur dar pakeliui su
Vitalijum vietiniam gezam neįtikom. durneliai. nežino su kuo susideda. ką jų
gelda prieš mūsų dviračius? kaip sakė Vitalka, net nebandė paskui mus sekt
)) o šiaip tai nežinojau, kad Jonava tokius kalnus turi. nuo jų leistis
smagu, bet jau pakilt... paskutinė foto sesija geležinkelio stoty ir namo...
"tas ilgas kelias namo..." (daina tokia yra berods). kažkur link namų
pradėjau surpast ką sakė 500vk dalyviai apie miegą - kojos mina (nes miške
nenakvosi juk, o ir šiaip mirksiukai priekyje raudoni mirski, kuriuos reik
pavyt), o va galva sunkiai besilaiko ir akių vokai kažkokie švininiai. taip
ir važiavau paskutinius km smiginėdamas
ai dar buvom pakeliui sustoję
prie tilto ant kurių turėklų kažkas juokingo buvo prirašinėta, bet matyt
dalis mano galvelės jau miegojo, nes niekaip nebepamenu kas ten prajuokino.
Einoras gyrės, kad upelyje apačioj vėžius gaudė. bandėm akimis ieškot, lyg
ir vieną matėm, bet vėlgi aš tuo neesu labai tikras
)
miegas ant šieno po tokių pasivažinėjimu buvo pasakiškas, nežiūrint to, kad
atsigulėm gerokai po 3nakties, o paryčiais tikri gaidžiai prikėlė. Gaidžiai
nebūtų gaidžiai - kakariekavo be pasigailėjimo ir jų kaip mobilkos žadintuvo
ant "snooze" režimo nepastatysi
bet jau toks surround`as kad geriausias
kinoteatras pavydėtų - kaimynų pradeda, o vietinis pabaigia
)
Štai ir visas žygelis. Dėkui Einorui už organizavima ir pasidalinima
tokiais lobiais, o Vitalijui bei Robertui už kompaniją
na o tau,
beskaitančiai(-iam), dėkui už kantrybę, nes man jau atsibodo rašyt
)))