Žygis gavosi išlikomo-išgyvenimo. Nuo Panemunės tilto startavome 13 dalyvių. Gal nevykusiai pajuokavau dėl būsimų sunkumų, bet Piliuonoje jau pasigedome Tautvydo su žmona. Jie mus palydėjo iki Vaišvydavos ar toliau?
Toliau 11 žmonių miškais ir pakrantėmis iki Birštono kitos pusės, ten keltu į miestą. Pradėjo lyti ir drėgmė mus lydėjo visą kelią. Atsisveikinome su kolegomis iš Kazlų Rūdos. Po pietų kavinėje 9-se leidomės į sunkiausią etapą. Vieškeliai iki Verknės, kabantis tiltelis, papiktintas šlapias pakilimas, keliukai per aplytus kaimus. Man rūpi patikrinti kampo nukirtimą sunkiausioje atkarpoje per Dambavos mišką, kad nevažiuoti aplink normaliu keliu kaip normaliems žmonėms.
Išlendame į Nemuno pakrantę. Takelio pabaiga, bet nusekęs Nemunas kviečia eiti pakrante. Klimpdami iki pusės blauzdų pakrantės dumble iriamės ~1 km link Viekšnios žiočių. Nepraeinamame dumblyne per nendrynus pasiekiame skardį ir stačiu ~50 m šlaitu kabarojamės į viršų per užvartas ir brūzgynus. Natūralus žmogaus neliestas miškas
Gedas sako, kad Einoras už šį etapą mums duotų 2 pliusus. Slinkdami per brūzgynus susirandame Viekšnios susiaurėjimą ir nusileidžiame į vagą. Upelis teka kanjone, akmenuotas nusekęs dugnas. Einame dugnu, skardžiai, medžiai, saulės nesimato, lyja. Radę išlipimą vėl kylame į statų šlaitą. Pataikome kur reikia. Pievos gale sodyba. Nustebinę ir pradžiuginę šeimininkus, gauname vaišių, apžiūrime giminės genealoginį medį ir judame toliau. Guvus šeimininkas nepaliauja džiaugtis: "ekstremalai, nu tikri ekstremalai, ale kokie jūs purvini"
Vėl pravažiuojami keliukai, vizitas į Darsūniškį, kilimas ilgojon įkalnėn link Kruonio. Beveik 6 vakaro, diena merkiasi. Bet nuotykiams dar ne pabaiga. Įtikinu bičiulius, kad verta aplankyti vietelę prie marių kur mes su Arūnu grožėjomės Nemuno vaizdu pasaulio pakrašty. Važiuojame "į šikną užsidėti pliuso". Vienas per ankstyvas nusukimas kairėn ir prasideda "šikna su kaupu". Atsiduriame toli nuo ten, kur planavome. Gražu, įdomu, bet niekada čia nevažiuotume savo noru. Tikslas dar priekyje ir toliau braunamės miškais užsidėti pliuso. Keliukas dingsta dilgėlių laukuose ir bruzgynuose, vėl atsiduriame Nemuno pakrantėje. Trumpas dumblo ruožas ir pamatę žvejų valtį, nuo jos randame keliuką į šlaitą. Savo vizitu pradžiuginame dar vienos ramios sodybos šeimininkus, kurie "čia tokių nematę, ir išvis čia niekas 5 metus nesilankė". Toliau Anglininkai ir tikslo paieška tęsiasi. Vis dėl to pasiekėme planuotą "šikną", tik dar tolimesnį jos tašką Dabintos miške, pačiam kampe Nemunas posūkyje, kur upė sukasi dešinėn ir prasideda Kauno marios. Tolumoje pro mišką, meldynus ir žolynus kitam krante matosi Kadagių slėnio kontūrai. Temsta, laikas namo. Ateina suvokimas, kad iki namų dar ~60 km ir rytoj darbo diena. Uždarome nuotykių paieškas, ir su lengvu nusukimu į šoną pasiekiame Kruonį. Čia pabyrame į kelias grupeles pagal judėjimo greitį. Mindaugas užtraukia kaip garvežys ~35-40 km/h. Grupė sėdame ant rato. Už Kapitoniškių Mindaugo mirksiukas pradeda tolti. Iš paskutinių jėgų paveju, sėdu ant rato. Po eilinio pakilimo tenka dar kartą sunkiai vytis. Tik ties Rumšiškėm atgaunu kvapą ir pasižiūriu atgal. Nieko nebėra. Nuleidžiame tempą ir miname plentu į Kauną. Besisukinėjant atgal nieko nebesimato. Kadangi buvome sutarę išsibarstyti į kelias grupeles, vėl atsukame ir lekiame į Kauną. Visas šis grįžimo etapas sėdint Mindaugui ant rato man buvo vienas sunkiausių momentų visoje kelionėje, nes važiavau didžiausiu greičiu. Gaila, kad nepavyko pasigauti Mindaugo rato Velomaratone
P.S. visą naktį užmigti nedavė nudilgintos perštinčios kojos.