Sukau mintį pravažuotį Neris24 nuo pavasario, kai pamačiau šitą įrašą kalendoriuj. Bet artėjant datai darėsi gan neramu, nes humaniškų bendrakeleivių neatsirado. Pradėjau svarstyti apie 2/3 distancijos. Bet Einoras grąsino neužskaityt. Atvažiavau į startą pasiryžęs minti 2/3, bet neatmesdamas ir pilnos distancijos. Bet atvažiavęs išlydėt Deivux primygtinai liepė važiuot pilną. Dar prieš startą supratau, kad teks mint pilną - kitaip nepriims nei Einoras į mišką, nei Deivux į plentą
Startas, Einoras su Saulium "ramiai" mina, tempas man irgi normalus, svarstau kiek su jais išsilaikysiu. Vitalijaus draugija irgi džiugina - vis artimesnis man tempas. Bet dar neprivažiavus Pilaitės XC pradžios prasidėjo techniniai malonumai - šakė nuokalnėse sueidavo iki galo ir dar biški. Bet suktis atgal nesinori (vistiek daiktai pas Marių). Minu kaip gaunasi. Žemyn tenka važiuot atsargiai. Maitinimo punkte paskutinį kartą susitinkam su minančiais 1/3. Iki dūkštų vietos pažįstamos, minam ramiai. Dūkštų kalniukai - naujai atrastas malonumas. Ypač su bepradenančia chainsuckinti mažąja žvaigždute ir neveikiančia šake. Bet nuo to tik linksmiau
Pabraidžiojus upelyje - antras maitinimo punktas tiek sau, tiek dviračiui. Kernavė, Čiobiškis.. Minasi lengvai, su peletonu spėju be problemų. Dairausi nematytose apylinkėse ir bendrai klausom LTU-USA varžybų eigos. Su pergalės viltim subliūkšta ir Sauliaus galinė padanga. Trumpas poilsis, kertam Šventąją, šiek tiek smagios bekelės ir Einoro tėvų sodyba su šiltu maistu. Savijauta gera. Suprantu, kad kito kelio nebėra ir teks pravažiuot visą Nerį24. Bet Einoras ramina, kad "naktį tempas kris" ir spėsiu su jais.
Po valandėlės poilsio pajudam. Iš užuominų suprantu, kad dabar bus kažkas negero. Lokės pėdą apibūdint be keiksmažodžių sunku, kas važiavo supras, kas nevažiavo - pravažiuokit, suprasit. Jonavos pradžioj Vitalijus nusuka namo. Šiek tiek pavydžiu minkštos lovos ir visų kitų malonumų. Bet pavydą greit prasklaido minkštas galinis ratas. Pirma mintis - tubelessas neatlaikė ir teks dėtis kamerą. Bet po apžiūro paaiškėjo, kad turbūt į Lokės pėdą sulaužiau stipiną. Norėjosi viską mest ir palaikyti Mariui kompaniją Pasate. Bet kažkaip susiėmiau, apsitvarkiau ratą ir pajudėjom toliau. Nuotaika važinėjant po Achemos miškelius buvo nekokia - vis atrodė, kad ratas dar labiau krypsta ir tuoj tuoj trinsis į rėmą. Kelios žolių likučių atkarpos negelbėjo. Bet išlindus į geresnį kelią nuotaika pasitaisė, judam toliau... Tamsu, Pasato šviesos iš nugaros, Einoro arba Sauliaus ratas panosėj. Taip prabėgo nežinau kiek - gal valanda, gal kelios. Vienam iš sustojimų Einoras pradžiugina, kad "dabar bus sunkiausia" ir "kaip atkarpa prie Dūkštų", o kitas sustojimas po 4h jau prie Vievio tilto... Beveik namai
Žvirkeliai baigėsi, prasidėjo visai smagūs keliukai. Profilaktiškai nuo kelių statesnių nuokalnių nubėgau. Įkalnėse dideli tepalo kiekiai nebegelbėjo ir maža žvaigždutė reiškia beveik užtikrintą chainsucką. Bet ir daug mėgiodamas iš principo spėjau paskui. Per nuotaiką labai kirto miręs GPSas. Nesinorėtų naktį likti vienam vidury niekur be tracko ir navigacijos. Bet paaiškėjo, kad tai tik Garmin per didelio failo bugas ir greit radau būdą kaip atgaivinti jį. Rodos netgi nesusigadino trackas. Tik prarasta keli kilometrai. Po šito nuotykio kurį laiką gan sunkiai mynėsi - gal dėl nervų, gal šiaip buvo sunki atkarpa. Šiaip savijauta normali, jėgų dar šiek tiek yra. Tada įlendam į žiauriausias pievas, kurias Einoras norėjo aplenkti. Geriau būčiau valandą paklaidžiojęs miško keliukais nei klampojęs per visą tą.. reikalą. Bet tą naktį kelias buvo vienas - tiesiai per niekur. Su Saulium lėtai kapanojamės per Neries pakrantės pieva paeiliui krapštydami žoles iš permetėjų (kitas tuo tarpu profilaktiškai išreikšdavome savo nuomonę apie tą pievą). Po kurio laiko pasivejam Einoro lempą. Dar nematydamas situacijos suprantu, kad kažkas netaip. Pasirodo lūžęs simpleksas... Deja Einorui teko pasinaudoti pagalba "skambutis draugui". Pirma mintis buvo "baigta, važiuojam namo". Bet netrukus pieva baigėsi, kojos atsigavo ir grįžo noras pabandyti įvykdyti planą. Faktas, kad į Pasatą 3 dviračiai netilptų galutinai apsprendė kas bus toliau. Einoras suka link artimiausios privažiuojamos vietos, Saulius ir aš judam toliau link Vievio tilto.
Prie Vievio tilto gavom pasėdėt ir apmąstyt gyvenimą belaukiant Mariaus su Pasatu ir visom gėrybėm. Nutarėm neimt kai kurių Einoro perliukų ir minti namo šiek tiek tiesiau. Bevažiuojant per Neries kilpas pradėjo švisti. Pažįstamos vietos irgi pralinksmino. Rykantai, Grigiškių sodai... maždaug tose vietose supratau, kad mano kojos visgi ne karboninės ir jų tarnavimo laikas neamžinas. Nors blogiausia padėtis buvo su užpakaliu. Minti atsistojus ar atsisėdus buvo didžioji tų paryčių dilema. Ją besprendžiant prašvito, buvo galima išsijungti lempas. Po truputuką įveikėm paskutinę bekelės atkarpą pro vandenvalos įrenginius. Mariaus Pasatas ir klausimas "minsit iki Vingio parko ar kaip?". Tada supratau, kad namai jau čia pat. Bet atsispyriau pagundai namus dar labiau priartinti ir nubalsavau už mašruto užbaigimą kaip priklauso - per palei upę iki Vingio parko. Savanorių prospektas dar niekad neatrodė toks ilgas. Iš paskutinių jėgų kažkaip parmyniau iki Vingio parko. Trumpas įspūdžių apsikeitimas, pasiimu kuprinę, vardan maršruto užbaigimo pravažiuoju pro starto vietą ir riedu namo....
Maistas, dušas, maistas... Ir artimiausios 24h buvo režimu maistas-miegas-maistas. Labiausiai skaudėjo sudilgintas ir atidaužytas blauzdas, aptirpusias rankas ir nugarą. Per visą tą net nesijautė mynimo raumenų nuovargio. Bet po kelių dienų atsisėdus ant dviračio dar labai aiškiai jautėsi, kad ne ant sofos leidau savaitgalį...
Dabar reikia kiek įmanoma atsigaut ir sudalyvaut Lietuvos MTB24. Ir pradėt morališkai ruoštis kitų metų Einoro fiestai - 24, 48 ar dar velnias ir Einoras žino kiek valandų...
P.S. Ačiū Mariui už visokeriopą palydą. Ir Einorui, Sauliui ir Vitalijui už kompaniją ir ratą