Kelionė Nevėžio pakrantėmis buvo ilga, smagi ir įdomi. Kaip Gedas sakė "teisingai praleistas šeštadienis". Ryte žolė baltavo nuo šaltuko ir garas virto tumulais, bet saulutė žadėjo gražią dieną. Nevėžio vaga rytmečio spinduliuose ir rūkuose viliojo ilgai grožėtis ir medituoti atsivėrusią nuostabybę. Nuo Raudondvario galudaržiais ir žvejų takais įlindome į brūzgynus, ten Gedas patyrė materialinių nuostolių ir iššokome į gražų asfaltuką. Laimei, jis greitai baigėsi ir vėl džiaugėmės išmaltu kelioku, vis patikrindami takus link upės. Ruduo plieskė visu auksiniu gražumu, negalėjome atsidžiaugti. Daktaro pilies kuorai aname krante kėlė aliuzijas į Reino pakrantes. Iki Žemaitkiemio radome įdomią sodybą su bokšteliu, išnykusių keliukų liekanas, pravažiuojamus arimus ir žvyrkelį per sodus. Pasigėrėję savo ambrozdėliais kubo veidrodžiuose ir suvalgę vieni kitų sumuštinius pakilome žygiui į Kėdainius.
Emilis dėl prastos savijautos pasuko atgal.
Nuo Piepalių piliakalnio atsiveria gražus vaizdas į slėnį ir Babtus.
Toliau iki Panevėžiuko asfaltas, pereinantis į žvyrkelį. Posūkyje mums tiesiai iki Šušvės brastos. Gedas su dviračiu išmatavo gylį. Kiti nusprendėme, kad brendant bus sausiau ir kojos atsigaus
Anapus Šušvės žvyrkelis eina laukais šlaito viršuje. Arimai ir pievos arčiau upės tikriausiai pravažiuojami, bet nebuvo Einoro su Vitalka, todėl ten važiuoti nereikėjo. O mums ir nuo žvyrkelio buvo gražu
Grožiui sustiprinti vėl susiradome išnykusių keliukų šlaite. Ale tai smagumas tų keliukų, o dar laukinės obelys, erškėtrožių raudonos uogos ir kitos rudens gėrybės pakeliui. Morkų kasėjai ir kaimų gyventojai tik nužiūrėdavo iš palaukių. Bet kaltės nejutau, kad neprisidedu prie derliaus nuėmimo
Obuoliukų paragavome jau prie netoli Kėdainių. Lietiniai ir kugelis "Karališkuose kiškiuose" puikūs, triušiukai "Kiškių turniškėse" dar striksi ir turi draugą katiną. Kėdainių senamiestis vis dar švarus ir tvarkingas. Laimis nuskubėjo namo blynų neragavęs.
Grįžimas namo tesėsi prabangiais dvirtakiais iki Pelėdnagių ir toliau asfaltas iki Labūnavos. Ketinome aplankyti Ansainių kaimo memorialą, bet iš vietinių sužinoję, kad reiks riedėti 2 km į šoną tam, kad išvysti paminklinį akmenį ir kryžių, patingėjome. Sankryžoje su Labūnavos dvaro bokštu tinkamas žvyrkelis link Nevėžio ir mes vėl tarp derlingų laukų. Žvyrkelis perdaug geras, tai artimiausiame posūkyje aš šmaukšt į šunkelį. Vėžės per žolę vietomis užartos, kol galų gale baigiasi ir vėl randame pravažiuojamus arimus. Prie Pagynės kaime gyvenantis buvęs karininkas pasidžiaugia mūsų apsilankymu, patvirtina, kad žemėlapyje pavaizduotas keliukas tikrai bus miškelyje. Jo ir mūsų supratimas apie nepravažiuojamus keliukus skiriasi. Į autostradą išlendame poilsio aikštelėje prie paminklinio Kauno-Klaipėdos autostrados akmens. Strykt per atittvarus ir judam toliau. Pirmas 'pramazas', nes nerandu žemėlapyje pažymėto nusukimo šunkeliais į Babtus. Miname per paradinį įvažiavimą. Temsta, apsižibintuojame ir Babtų gale sukame kairėn kampais link Domeikavos. Žvyrkeliais pro miškus, palaukes, medžiotojų bokštelius kertame Via-Baltica ir toliau tikriname sankryžose žemėlapį ir GPS link Domeikavos. Naktis ataušusi, stovinėti nesinori, šaltas žvaigždžių spindesys primena apie namus ir vakarienę. Pakeliui suklijuojame Audriaus kamerą. Padangos guma stora ir sušalusi, ilgai nepasidavė montiruotėms. Bet mano meistriškumas nugalėjo, klijai prikibo ir matuojame Domeikavos gatves. Iš ten tiek daug gatvių ? Sargėnai, Šilainiai, atsisveikiname, skirstomės aš, Gedas, Audrius ir Andrius.
Mano kompiuteris rodė 135 km per 7 val. gryno mynimo. Kelione mėgavomės visą dieną nuo 9 iki 21 val.
P.S. pasivažinėjimo šia trasa idėjos bendraautorius Pauliusb. Gaila, kad negalėjo dalyvauti.