Gal ir pavėluotai, bet ir man kilo noras pasidalinti savo įspūdžiais
Pradžioje myniau su visais ir net stebėjausi, jog man visai neblogai sekasi - atrodė, tempas "įkandamas". Bet netoli Jonavos pasitaikė keletą ilgesnių įkalnių. Į vieną iš jų "užlipau" kur kas lėčiau, nei grupelė. O po to pasivyti nulėkusių kolegų - nepavyko. Bendražygiai kaip mat dingo asfalto horizonte. Nepatiko man šitas "nuotykis". Supratau, jog teks pademonstruoti savo orientacinius sugebėjimus, kurie, tiesą sakant, nekėlė man didelio pasitikėjimo.
Jonavoje, po pirmo nuklydimo (pasukau dešinėn, o ne kairėn) pasitaikė proga išsitraukti žemėlapį ir pabandyti jame ką nors įžvelgti. Netrukus, toje pačioje Jonavoje, man dar kart pavyko ne į tą pusę nusukti ir atsiremti į žvyrkelį. Bet greitai žemėlapio pagalba, išsiaiškinau, kas ne taip, grįžau atgal į trasą ir netrukus jau atsisveikinau su šiuo miestu.
Už Jonavos ėmė akys merktis (tikrąją to žodžio prasme). Spėju, pasireiškė netinkamas pasirengimas maratonui - nuovargis penktadienio vakare ir trumpas miegas naktį iš penktadienio į šeštadienį. Taigi, nerizikuodamas savo ir kitų eismo dalyvių sveikata, Vaisvydžiuose (atrodo) susiradau užuovėją - autobusų stotelę, kurioje susiorganizavau sau maitinimo punktą. Galvojau, kaip čia būtų galima pakeisti transporto priemonę ir kur vykti - į Vilnių, į Panevėžį ar į Kauną. Gal ir gerai, jog dalyvio informaciniame pakete neradau žadėtos informacijos apie galimybę tęsti kelionę autobusu arba traukiniu. Turbūt būčiau pasidavęs... Pavalgęs, atsigėręs ir jau kūnui bepradedant vėsti, ėmiausi vienintelės protingos išeities - bandžiau minti toliau... Iš pradžių sunkokai ir nedrąsiai, bet po to įsivažiavau.
Pasiekus Deltuvą ir joje turėjusį būti oficialų maitinimo punktą, paaiškėjo, jog pavėlavau... Bet čia pat pasitiko mane vietinis jaunimas - pasiteiravo, kaip sekasi minti ir pasiūlė alaus atsigerti. Nežinau, rimtas ar nerimtas buvo tas pasiūlymas, bet aš mandagiai atsisakiau (nedrįsdamas vairuoti išgėręs). Šiaip ar taip, gyvenvietės svetingumas pakėlė šiek tiek nuotaiką
Kirtus autostradą pakeliui į Taujėnus pasitiko stiprokas neteisingos krypties vėjas. Ši nemaloni staigmena, privertė mane sustoti. Šalikelės griovio dydžio pakako, jog susidarytų užuoveja. Priguliau. Nežinau, ar buvau užmigęs, bet netrukus pajutau keletą įkandimų. Tai buvo skruzdėlės... daug skruzdėlių. Ir vėl prisiminiau, jog dalyvauju maratone, sėdau ant dviračio, ir ėmiau kovoti - tiek su vėju, tiek su savimi. Netrukus, sveikatos gerinimo tikslais dar apsilankiau vienoje iš pasitaikiusių parduotuvėlių ir nusipirkau RedBull’io. Atrodo, padėjo.
Didelį įspūdį paliko Taujėnų dvaras: buvau įvažiavęs pro vartus, bet toliau nedrįsau pasivažinėti. Grįžau į kelią. Už Taujėnų maždaug porą kilometrų palenktyniavau su tarybiniu mopedu. Nors greičiausiai dėl to, jog mopedas lėtas, o ne kad aš greitas
Iš lėto "rinkdamas" vieną kilometrą po kito, pasiekiau Raguvą. Kažkokioje Lietkooperatyvo parduotuvėje turėjo būti kontrolinis punktas. Kažkaip tą ilgą žodį susiejau su pavadinimu "Koops". Į šią parduotuvę ir užėjau. Net nustebau, jog pataikiau ten kur ir reikėjo. Gavau antspaudą ir “atsidėkodamas” nusipirkau energetinio gėrimo. Lauke, kol pasipildžiau energijos atsargas, dar spėjau pasiklausyti labai gražios muzikos, sklindančios iš miestelio aikštės, kur turbūt vyko kažkokia šventė. Nors finišas buvo dar gana toli, bet jau tikėjau, jog pasieksiu Panevėžį.
Atkarpa nuo Raguvos ligi Miežiškių slinko lėtai, atrodė, net saulė greičiau juda link Panevėžio, negu aš...
Tiesa, maršruto aprašyme rastų žodžių “<..> per Miežiškius <..>” dėka, aplankiau ir Miežiškius. Tik paskui, norėdamas grįžti atgal į teisingą kelią, kokį puskilometrį pasimėgavau žvyrkeliu.
Paskutiniai kilometrai buvo kažkokie pernelyg ilgi ir sudėtingi. Net juokas paėmė, kai Panevėžyje porelė senukų su dviračiais aplenkė mane...
Galų gale pasiekiau finišą. Galbūt jau niekas nemanė, jog pasieksiu nakvynės vietą. Bet pats jaučiausi nugalėtoju!
Nakvynės vietoje gavau pasiūlymą sekmadienio kelionei į Kauną iškeisti dviračio sėdynę į vietą automobilyje. Pamaniau - puikus pasiūlymas, bet neskubėjau priimti. Pasakiau, jog dar pagalvosiu.
Po apsilankmo pas interjero dizainerį Virginijų Benašą jau žinojau, jog rytoj minsiu. Iš visų grožybių ir įdomybių, kurias pamačiau rūsyje-galerijoje, labiausia įsidėmėjau vienos moksleivės trumpą rašinėlį apie važiavimą dviračiu. Tai, ką perskaičiau, mane įkvėpė.
Sekmadienio etape nebuvo didesnių nuotykių nei lietus iš viršaus ir apačios. Turėjau vienintelį tikslą - nepasilikti vienas kelyje. Taktika pasiteisino: užtrukau ~1,5 valandos trumpiau nei šeštadienį. Žinoma, už visa tai norėčiau padėkoti 1074-ajam ir kolegai su MTB, kurie mane kantriai “vežė”. Ačiū
Dar galėčiau paminėti, jog Josvainiuose skanią sriubą verdą... o Vilkijoje yra nemažai kalnų, nuo kurių galima nusileisti
O šiaip viskas buvo kur kas smagiau nei tikėjausi. Didelės pagyros visai kompanijai bei nuoširdi padėka organizatoriams ir fotografams.
Tiesa, turiu tokią pastabėlę: jei ne kolega kaunietis, ieškant galutinio finišo, man - nepažįstančiam Kauno - būtų tekę ilgokai (ir neaišku, ar sėkmingai) pasivažinėti šiame mieste. Taip kad prie kitų miestų detalesnių žemėlapių, galėjo būti dar ir Kauno. Manau, į tai reikėtų akreipti dėmesį jau iki sekančio maratono K-M-K.
Jei “sėdynė” pasveiks - sudalyvausiu ir K-M-K. Regis, tai užkrečiama...
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
