Labutis
Ačiū už palinkėjimus prieš varžybas. Man jos labai gerai nusisekė. Čia rezultatai
http://www.sportchallenge.cz/en/vybrat_ ... artovne=26Na bandysiu iš eilės apžvalgą padaryti.
Važiavau į Istebną su tikslu "atsikąsti" kalnų varžybų, kad daugiau nebenorėčiau. Planas minimum buvo pasiekti finišą sveikam ir su gyvu dviračiu, maximum + atvažiuoti ne paskutiniam. Planus įvykdžiau su kaupu, bet tikslas nepasiektas
Į kelionės detalizavimą nesileisiu, ir kaip jau Einoras užsiminė, geriau būčiau dar kart +5val pasivėžinęs trasoje, nei 20val pirmyn+atgal ant automobilio sėdynės. Kelionė į vietą užtrūko visą naktį. Atvykę apsistojome Istebnos pašonėje, pas visai šaunius lenkus, turistų apgyvendinimui pritaikytame name. Nemačiusiems tikrų kalnų įspūdžiai atrodo super, man gražu, bet kalnų aš jau matęs, tad pavydžiu to jausmo tiems kurie juos mato pirmą kartą. Man neramumas tik dėl to, kaip juos reiks įveikti dviračiu. Apsilankėm vietiniame bare, papusryčiavome, apsiprekinome maistuko parduotuvėje, ir sugriūvome į lovas. Po poros valandėlių miego sėdam ant dviračių pabandyti kaip važiuosis trasoje. Na ir to, kiek pabandėm užteko, kad apsiraminčiau - nors ir lėtai, ilgai bei sunkiai - daug minant į kalnus važiuoti atrodo pavyksta... tad po pasivažinėjimo registracija varžyboms, vakarienė ir į lovą. Miegas po bemiegės nakties prieš tai labai saldus.
Varžybų dienos rytas. Prabundu ryškiai per anksti - dar porą valandų iki ruošimosi į varžybas - nuobodžiauju, jaučiuosi labai gerai išsimiegojęs. Po truputi pabundą ir kiti velomanai, Linui pasiseką geriausiai - jis išmiega beveik iki suplanuoto laiko
Taigi, pasiruošimas varžyboms, ant dviračių ir lekiam į startą. Paprastiem mirtingiesiems tenka visiems grūstis į vieną sektorių už tų kuriuos pradžioje suleidžia pagal sąrašą (ne pagal startinius numerius). Startas. Prieky visų važiuoja automobilis, kada jis pasitraukė net nemačiau, kartu startavę vilniečiai jau po 10sek. dingsta man iš akių, nes nusiiria kolonos priekin. Aš ambicijų neturiu, tad važiuoju neskubėdamas. Kažkur už manęs kiti velomanai. Beje pradžioje visi važiuoja neskubėdami, jokios grūsties, vienas kitas aplenkia mane, aš irgi vieną kitą - startas toks, kokio pasigendu Lietuvoje kai reikia rūpintis kaip išlaviruoti nesusiduriant. Trasos pradžia - keli km asfaltuoto labai nedaug kylančio kelio - man puikus apšilimas, Važiuoju neskubėdamas, kai kas mane aplenkia, tame tarpe Paulius ir Linas, aš praktiškai nieko. Na ką, prasideda pirmasis pakilimas apie kuri pasakoti beprasmiška - nepabandę vistiek nesuvoks, trunkantis tikriausiai apie 40min. Va čia tai man netikėtumas - lenkių dviratininkus vieną po kito, siuntu dėl to, kad neišeina prasibrauti pro lėtuosius, daug tokių kurie nesugeba balansuoti dviračio, jiems keliasi priekinis ratas, virsta, stumiasi dviračius. Vat kas sunervino - besistumiantis visiškai nepraleidinėja važiuojančių. Mintyse sukasi vienas sakinys - važiuokit pradžioje į Lietuvą su bidonėliais pasipraktikuoti važiuoti, tada į tokias varžybas, dauguma mūsų mėgėjų atrodo stipresni. Tokioje maišalynėje pasiekiu pirmą neilgą nusileidimą - ir pradedu dar labiau visus... - net nusileidimuose nepavažiuoja, stoja, vedasi žemyn dviračius, stabdo ten kur galima minti, neapsikentęs lendu iš takelio ir lenkiu per akmenis tarp medžių - taip kol prasideda antrasis, bene ilgiausiai trunkantis pakilimas. Šitam pakilime kamšalinė mažesnė, tad lenkimai sekasi visai gerai... Pradeda atsiverti nuostabus apylinkių vaizdai - gailiuosi, kad atsisakiau minties vežtis foto aparatą... Pakilimą, kuris pagal brėžinį man atrodė sunkiausias įveikiu ir dar tebesijaučiu pilnas jėgų... Nusileidimas, pakilimas, dviratininkų jau reta, manęs niekas nelenkia, aš irgi kaip ir nieko. Na ir vėl nusileidimas, kurį lietuviškais masteliais sunku suvokti. Lekiu žemyn, nervina lėti lenkai, galimybių aplenkti mažai, greitis toks, kad bijau bent akimirkai nuleisti žvilgsnį į kompiuteriuką, kampuoti dideli akmenys, duobės, vietomis atrodo, kad išsilaikyti nebepavyks... fu, sėkmingai nusileidau, ir pasirodo pirmosios akmenuoto nusileidimo aukos - daug, kas keliasdešimt metrų stovinčių ir montuojančių padangas dviratininkų - tai matydamas vis užmetu akį ar pačiam nebliūkšta padangos... na ne. Jau nebeatmenu kiek tų kilimų ir nusileidimų, vis gailiuosi, kad nepasiėmiau fotoaparato... Vėl greitas nusileidimas akmenukais, smagiai lekiu... nusileidimo apačioje miškas ir dumblynas
stabdau, pirmą posūkėlį išsukų, antro deja nebe - bum į tešlyną ant šono... Baisinis siaubas, kad gali kas nors nuo kalno ant manęs užlėkti, staigiai pašoku ant dviračio ir minu toliau. Sakyčiau viskas baigėsi sėkmingai - technika tvarkoje, į vairą pramušiau kelėną, vos vos kraujuko, stipraus skausmas, kuris po kokių penkių minučių ar tai dingsta ar tiek nuslopstą, kad nebekreipiu dėmesio, riedu toliau kaip niekur nieko, tik purvinas šonas. Toliau aukštyn/žemyn be nuotykių, kartas nuo karto pergyvenu dėl fotoaparato, stebiuosi, kad nėra taip išgirtų maitinimo punktų... ir štai pagaliau pirmasis (po 20km, toliau kas 10) - kaip ir minėta yra nemažai - vaisiai, džiovinti vaisiai, vafliai, powerrade gėrimas, mineralinis... Punkte tikriausiai koks dvidešimt dviratininku susigrūdę, tarp jų ir Paulius yra. Aš čiumpu tris gabaliukus bananų (išeitu visas bananas) ir tik stabtelėjęs minu valgydamas toliau. Persimetam kelis žodžius su Pauliumi ir jis nulekia į priekį. Po pirmo maitinimo punkto baigiasi mano lenkimai trasoje, bet manęs irgi niekas nelenkia. Prasideda keli įspūdingiausi greiti nusileidimai (aišku niekur nedingsta ir pakilimai, bet jie įspūdžio nebedaro). Greitis atsižvelgiant į dangą baisulinis, kadangi nusileidimai ilgi, paskausta rankas nuo stabdžių svirčių nuolatinio spaudimo ir kratimosi, gailiuosi specialiai varžyboms į foxas pridėjęs +5psi slėgio, stabdžiai gamina kas kart vis kitokius ir nenusakomus garsus, greičiai arti 70km/h, kelis kartus tokiais greičiais pašoku į orą, o lekiama tai kalnų keliukais, jei juos dar galima vadinti keliukais... Netikėtai greitai antrasis maitinimo punktas - akimirksniu praryju visa buteliuką powerrade, pora stiklinių mineralinio, gabalėlis banano ir vėl į trasą - maitinimo punkte vėl aplenkiu bent 5 dviratininkus. Siaubinga įkalnė, vidury jos matau Paulių, užsistumiu iki jo, persimetam keliais žodžiais ir aš prieš jį toliau stumiuosi į kalną - kalnas toks, kad nebegaliu statyti pėdų tiesiai, tenka lipti jas statant šonu. Pradedu jausti jėgų deficitą (apie 35km), į kalnus tikriausiai daugiau laiko praleidžiu stumdamasis nei mindamas, nusileidimai, pakilimai... ir trečiasis maitinimo punktas, dviratininkų nemažiau 15, aš pralekiu net nepristabdydamas. Iki finišo nebe daug, dar nedvesiu, sunkių pakilimų nebe daug, važiuoju beveik vienas. Artėjant prie finišo mane paveja matyt maitinimo punkte aplenkti tris dviratininkai, prieš pat finišą trumpame techniškame nusileidime nesiterlioju, dviratį pakeliu ant ranku ir vos ne ant užpakalio nušliuožiu šlaitu žemyn, taip aplenkdamas dar 3 ar 4 dviratininkus, na ir dar minutė kita - valio, finišavau. Gaunu maitinimo taloną - makaronai užpilti patroškintu padaže faršu, dairausi, gal kur pamatysiu finišavusi Liną, žiūriu ar nefinišuoja Paulius ir Gedas. Gal penkiolika minučių pasitrynęs finiše sutinku vilniečius kurie pasiūlo važiuoti dušan ir tada atgal į apdovanojimus. Praradau viltį toje maišalinėje pamatyti kitus velomanus, tad su vilniečiais lekiu maudytis, o po maudynių eidami link finišo sutinkame likusią velomanų trijulę - džiugu, sveiki gyvi, geros nuotaikos. Paaiškėja, kad Linas porą kartu pramušė kamerą, o aš nepastebėjau kur aplenkiau.
Bendrai vertinant renginį - puiku. Dalyvių apie 800 + daug palaikančių, šiaip žioplių. Matosi rėmėjai ir finansavimas yra. TIKRAI VERTA SUDALYVAUTI KIEKVIENAM TURINČIAM BET KOKĮ MTB DVIRATĮ.
Tiek dabar, gal dar ką prisiminsiu vėliau.