Tarybinio palikimo dviračiai nėra tokie blogi. Grubūs, bet neblogi jeigu pagamint iki SSSR nuosmukio ir žlugimo laikų.
Turiu senus "kama" (vaikystės laikų, desnos tipo sulankstomas) ir "minsk" (senelio iš kaimo) aparatus. Rėmai sunkus, minkštoki, bet nesugebėjau dar deformuot. Kokybiškai dažyti ir chromuoti (rudija tik ten, kur danga buvo nudaužta). Varžtai normalaus metalo, neprasukti dar. Originalūs guoliai ir guoliavietės (nepavyksta kažkaip sutrint!!!).
Kita vertus šviežiai iškeptos nepriklausomos Lietuvos Šiaulių Vairo naujas Ereliukas dovanotas senelių buvo tikras košmaras. Dviratis tiesiog byrėjo važiuojant, tvirtinimo varžtai atsisukinėjo patys, galiausiai prasisuko visi iki paskutinio. Luposi pats chromavimas, pati iširo ta siūta dermantininė sedynė su spyruoklėm. Pabiro visi guoliai. Tikriasiai pirmas ir paskutinis mano dviratis, kur sugebėjau mindamas nuplėšt varančią žvaigždę nuo dešinio švaistiklio
(visi bandymai suvirint nepavyko, dėl prasto metalo). Visos išvardytos šitos nelaimės per vieną vasarą
Investuot į tarybinio tipo dviratį neapsimoka, nebent jis tau brangus kažkuo kaip atminimas, arba turi sukaupęs kažkokį rezervą senų dalių. Šiaip gal įmanoma pasidaryt pusėtiną dviratį trumpesnėms kelionėms, bet pasikrapštyt reiks tikrai dažniau nei prie šiuolaikiško dviračio. Tikra loterija perkant pagal skelbimą, nes įtariu praktiškai neįmanoma iškoduot kokiu laikotarpiu ir kur pagamintas dviratis.