Galima ieškoti juodų kačių tamsiam kambary, kurių ten niekada nebuvo ir visur regėti sąmokslo teorijas. O galima pažiūrėti paprastai. Maratonas nėra vien sporto profesionalų varžybos, o skirtos visiems žmonėms, kurie nori
išbandyti save ilgoje distancijoje (bėgte, dviračiais, slidėmis, plaukte, irkluodami laivelį ir t.t.). Tokia yra maratono dvasia, kai džiaugiesi ir triumfuoji įveikęs savo nuovargį, silpnumą, trasą, karštį ar šaltį, gamtos kliūtis. Šitaip Antikos graikų karys Filipidas po Maratono mūšio atbėgo iš Maratono miestelio į Atėnus pranešti apie graikų pergalę prieš persus ir vos pasakęs tai, numirė. Jis įveikė save norėdamas paskelbti gerą žinią. Jo pavyzdys įkvėpė senus ir jaunus, vyrus ir moteris.
Šių dienų maratonai neskirti numirti, o švęsti kūno kultūros suteikiamą džiaugsmą. Todėl distancijos parenkamos, kad
kiekvienas galėtų įveikti savo maratoną. Tačiau pripažinimas ir apdovanojimai tenka tiems, kurie ruošiesi ir stengėsi daugiausiai, ir įveikė sunkiausią (ilgiausią) trasą.
Kauno dviračių maratonas remiasi panašių masinių sporto švenčių praktika ir pavyzdžiais pasaulyje. Visiems numatytos vienodos galimybės ir sąlygos dalyvauti ir pasirinkti distanciją pagal savo jėgas ir norą. Tačiau už prizinius apdovanojimus kovoja stipriausi ir ilgiausią distanciją pasirinkę sportininkai. Šitas pasirinkimas atviras visiems.
Mėgėjų grupėse (4 ratai ir 1 ratas) nėra apdovanojimų, tačiau kiekvienas matys, per kiek laiko įveikė trasą ir galės palyginti savo rezultatą su kitais, įvertinti jėgas bendroje įskaitoje ir savo amžiaus grupėje. Mėgėjų grupėse prizai neskiriami, kad kai kurie pajėgūs atletai dėl troškimo bet kokia kaina užlipti ant podiumo, nesusigundytų ir nepasirinktų lengvesnio kelio susišluoti prizams. Tokia pasiteisinusi praktika yra visuose panašiuose renginiuose.
Nesunku suvokti, kad 15-20 val. per savaitę sportuojantis žmogus ir nereguliariai laisvalaikiu po 4-8 val. pasivažinėjantis mėgėjas nėra lygiaverčiai varžovai ir jiems nederėtų pretenduoti į tuos pačius prizus. Nelogiška ir juokinga kurti skirtingus prizus toms pačioms amžiaus grupėms, bet skirtingoms distancijoms. Vieni prizai pirmame dešimtuke besivaržantiems, kiti važiuojantiems perpus mažiau pvz. dėl 65-68 vietos bendroje įskaitoje. Tai kiek visokių prizinių nišų reikėtų prikurti ir kiek turi būti apdovanojimų, kad kiekvienas galėtų pretenduoti ? Būtų labai bloga praktika pristeigti daug besidubliuojančių ir nesąžiningą konkurenciją skatinančias personalinių prizų ir apdovanojimų kategorijas.
Todėl šiuo metu numatyta tik 16 komplektų apdovanojimų sporto kategorijoje vyrams ir moterims.
Galbūt rėmėjai sugalvos įsteigti kokius netradicinius prizus (pvz. vyriausiam dalyviui(-ei), 3 rato laimėtojui, greičiausiam maximiniam dviračiui ar kt. Papildomų prizų ir apdovanojimų steigimas "iš šalies" yra galimas ir net skatinamas. Bet tai steigėjų reikalas ir apie tai sužinosime prieš varžybas.
Mane stebina tik viena. Kiek mačiau ir dalyvavau kitur (Lenkija, Latvija, Estija), masiniuose sportiniuose renginiuose, ten šimtams ir tūkstančiams dalyvių svarbiausi buvo ne prizai, o šventė. Visur nugali vienetai, bet džiaugsmo susiranda visi kas nori.
Lietuvoje aplink tokius renginius kyla daug aimanų ir nepasitenkinimo: per sunku, nėra prizų visiems, neužtenka košės, viskas blogai, kažkokie sąmokslai ar net pornografijos. Bet niekas neverčia dalyvauti. Juk sunku taip gyventi, pasaulį regint per juodus akinius. Gal reikia daugiau pajudėti, pasivažinėti dviračiu ir pasaulis taps mielesnis. Judant išsiskiria "laimės hormonai" endorfinas ir seratoninas
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Jei jau taip akcentuoja, jog leidžia visiems sudalyvauti bei siekiama skatinti dviračių sportą, tai tegul ir būna vienodos sąlygos tiek sportininkams , tiek megėjams ! 
dabar reikia tiketis kad nepasitaikys labai vejuota diena 
jei... nes 10 ratu butu zudikisi 
