Velomanai.lt

Taigi tu manai galįs atskirti rojų nuo pragaro, mėlyną dangų nuo skausmo. Ar atskirti gali žalius medžius nuo šaltų plieninių bėgių šypseną, nuo vualio, ar maniai, kad gali?Argi jie privertė tave iškeisti didvyrius į vaiduoklius, karštus pelenus į žalius medžius, įkaitusį orą į kondicijonuojamą atmosferą, pasikeitimus įramybę?..Ar dalyvavimą kare tu iškeitei į pagrindinį vaimenį narvelyje? Kaip aš norėčiau, kad būtumei čia . Mes tik dvi pasimetusios sielos metai po metų nardančios akvariume, bėgančios ta pačia žeme. Ką mes atrandam- tas pačias senas baimes - norėčiau, kad butumei čia...

Gyti, kas cia? gyvenimo svajone ar svajoniu gyvenimas? iskeisti galima viska, tik ne save......

Tai tik lyriski svaiciojimai neskirti kazkam ir nesusije su niekuo
O juk...........

Praėjo 39-ri mano gyvenimo metai o aš vis dar bandau pasiekti tikslą- įkopti į tą didžiulę Vilties kalvą. Aš seniai supratau, kad pasaulis nugrimuotas žmonių neapykanta, kad ir ką tai reikštų, todėl kartais verkiu kai lovoj guliu, noriu atsikratyt to kas mano galvoj .Imu jaustis kiek neįprastai, ryte pabundu, žengiu aš įkvepiu ir pakylu –tada rėkiu kiek tik galiu ,,kas vyksta, kas gi daros ". Aš sakau ,,ei kas gi čia vyksta, kas gi daros". Ir aš bandau , o, Dieve, aš bandau šioje sitemoj, ir aš meldžiuos, o Dieve,aš meldžiuos- kas diena meldžiu revoliucijos. Tada rėkiu kiek tik galiu ,,kas vyksta, kas gi daros"? Praėjo jau tiek metu, o aš vis dar bandau pasiekti tikslą- įkopti į tą didžiulę Vilties kalvą...

isvada: Gyciui negalima tureti laisvadieniu
nemaniau kad tu toks lyriskas

o tu nemelsk revoliucijos, tu ja organizuok.

Jo,blin-stipru...
No words,no expressions...

O as meginu uzkopti i ta didziule Vilties kalva

Kebabų furgoniukas šalia žibinto, ten vyras be kelių pirštų bando keistą gitarą ir vietinis vargdienis kažką mėgina išprašyti į skolą , ir lietutis niekad nieko nežeidžia. Jis šoka ant stogo ir lubos griuva – naktis be sapnų - maža bėda verčia eit- tik lietutis niekad nieko nežeidžia. Pasaulis apvalus tad eisiu aplink- turiu rizikuoti dėl to kas verta- rankos mano stiprios- įveikčiau čia bet ką ir jei verta eit tai verta ir važiuot. Jai buvo 15-ka metų-ji niekada nematė juros įlipo į autobusiuką kartu su su tuo , kuris rodes svarbiausias ir paskutiniai žodžiai, kuriuos ji pasakė buvo ,,o, taip , aš myliu tave“...Tik lietutis niekad nieko nežeidžia...

Gyti, tu cia pats ar cituoji? ... giliai kasi

...pasaulis apvalus...viskas juda aplink...vasara baigias ir lietus daros skausmingas. Jis astreja ir kanda nuplaudamas svaiginancius prisiminimus, saldo ir grazina i dabarti.... sviesios svajones virsta migla, viltys nugrimzda vandens niuriose srovese. Sustoji...nes nera kur eiti, tiesiog nenori eiti - kunas iesko silumos ir uzuovejos, akys sminga i niuria migla...bet pasaulis juk apvalus ir viskas juda aplink...
...Akiu kibirkstys lai skrodzia niuria lietaus siena, sviesios viltys vercia kristolu srove vandes, svojones apniukusi dangu praplesia, sirdis lai saule suvilioja... taip ir tik taip reikia gyventi )))

Agne,kazka grazaus turi-moki idomiai pasakyti-kazkas i Stasio Krasausko linija panasaus.....

Aš turiu dviratį- galiu sau važinėti. Jis neturi nei bagažinės, nei aidinčio skambučio,nei kitų gražumų , bet jis geras . Duočiau tau jį , tačiau neprisiverčiu sėsti į avto . Tu ta mergina, kuri tinka manąjam pasauliui- duosiu tau viską tu tik panorėk. Dar turiu lietpaltį tarytum bajerį, polietileninį su daug užsegimukų , jau pora mėnesių kai jį dėviu, jei manai, kad jis geras vadinasi tai ne melas. Pažįstu kalę, ji neturi namų, nežinau kodėl, tačiau Džeralda ją vadinu. Ji visai jau sena, bet ji gera. Dar turiu būrį inbirinių žmogiukų- čia žmogiukas, ten žmogiukas- daugybė žmogiukų. Pasiimki kokį pora jei nori- jie ant lėkštės svetaineje. Žinau kambarį pilną garsų- rimuojasi vieni, kertasi kiti- dauguma jų keisti- eime į kitą kambarį- pameginkim suprasti juos...

man tuoj prades patikti sita tema
... gyvenimas realus, gyvenimas abstarktus, gyvenimas - iliuzija, gyvenimas - aliuzija ... net sunku patiketi, kad gyvename taip. Siandien matome buiti, ryt zvelgiame i buti... slepiames uz vieno, kimbame i kita, o kur prasme?

prasme mano mazute yra ten kur mes kiekvienas ja ir isivaizduojam esant ir keiciasi ji kartu su gyvenimu ir poziuriu i ji. gera jausti siluma ir skleisti ja, bet neverta gaisti laiko abejojant ir ieskant viso ko prasmes, nes prasme mumyse ir kinta ji kaip jau sakiau kartu su mumis priklausomai nuo to kokie mes esame ir kuo tampame

Aikit peklon su savo filosofija.