Velomanai.lt

***Dėlionės klaidos***

Rodos gyvenimas mane išardė
Į pūzlės krūvas gabalų.
Bandė lipdyti tėvai,
Bet trūko pusės dalių,
Bandė nauja meilė prispauzdinti
Tarpuos styrančių juodų akių,
Nepataikė - tik pritepliojo,
Dūstančių, jau išsikvėpusių raidžių.

Iš toli lyg nieko...
Kaip ir pilnas trafaretas.
Iš arčiau priėjus,
Ilgėliau pabuvus te suprasi
Kad tai dar vienas
Šešėlio skiautės kampas...


Giedrius Skiecevičius

Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!

Maironis

Paliesk žvilgsniu, prieik arčiau.
Šnabždėk žodžius, girdėtus šimtąkart.
Paimk rankas, pajauski MUS.
Primink veiksmus tada, tenai...
Laikyki virpančias, šiltas rankas.
Sakyk ką nori, rėk!-
Man nesvarbu, aš išeinu.
Tvirtu žingsniu tolyn žengiu,
Kasnakt vogčiom mūs praeitį stebiu.

-ievv

_________________
I know I'm not perfect - and I don't live to be. but befor you start pointing fingers, make sure your hands are clean..?

***Čiobrelių pasaka***

Kvapnus čiobrelių arbatos puodukas,
Paskanintas dangaus žydrynės,
Leptelėjo koks įstabus pasaulis gali būti.
Akimirka sklendi su vėju,
Krūva draugų pašonėj.
Mirkt...
Žiūrėk stebi saulėlydžio pašvaistėj
Žaidžiančias žuvis,
Mirkt, esi prie lango,
Rankoj granitinis pieštukas
Klausos barbenančio lietaus,
Akys rašo knygą,
Kurią skaitysiu garsiai,
Žiemą savo mintyse.


Giedrius Skiecevičius.

…Reikia išmokti neprisirišti prie tam tikros veiklos, reikia išmokti išsiugdyti tokią „atsipalaidavusią būseną“, kad būtum pasiruošęs bet kada pakeisti veiksmo kryptį. …[Tai] būtų kryptingas ėjimas, tačiau kuomet reikia pasukti į „kairę“ pusę, jeigu Dievas prašo, esu tam pasiruošęs. Tai nėra nekryptingas, bet ir ne bukas ėjimas. Žmogų, matantį tik tiek, kiek riboja „akidangčiai“, vadiname karjeristu pačia blogiausiąja prasme. Jis nemato nieko, tik tikslą, kuris jokiu būdu nėra Dievas, o vien pats žmogelis ar jo ambicijos. Bet jis pats sau jau turbūt kilpą neria. Na, gaus jis tą, pavyzdžiui, profesoriaus laipsnį, viską gaus, o vis tik galiausiai pasijus beprasmiškai vienišas ir niekam nereikalingas. Dar nekalbu apie tai, kad kai jis gaus tą laipsnį ir, sakytum, bus pats geriausias valstybės socialinių problemų specialistas, neprilygstamas kovoje prieš narkomaniją ar dirbs narkologiniame skyriuje su pačiais sunkiausiais narkomanijos atvejais, ir apie jį rašys laikraščiai, – jo dukra galbūt jau bus įnikusi į narkotikus ir parsidavinės miesto skersgatviuose. Juk per tokią savo globaliai svarbią veiklą jis visiškai neatrado laiko šeimai. Namuose jis rašys begales labai aktualių straipsnių ir knygų, siekusių išgelbėti žmoniją nuo socialinių negandų. O galiausiai neišgelbėjo nieko, tik pražudė šeimą, kurioje mažai mergaitei visada buvo šalta ir vieniša. Ji šilumos ieškojo gatvėje, nusiraminimą atrado narkotikuose, prieš kuriuos taip „pasiaukojančiai“ kovojo jos tėtis.

Nerijus Čepulis, Ir Žodis buvo Dievui (2007)

_________________
Geriau uždegti bent vieną žvakę, negu keikti tamsą...

***Brendimas***

Nenusimink žmogau,
Jei tave vienatvės draugas nuolat lydi,
Šarkos bilzgučius delnuos nešioja,
Jei nesupranti,
Žvairai visus matai.
Ateis tas laikas...
Gal poryt,
Gal po metų kelerių,
Gal beldžiant Stasiui į duris
Aukštai, aukštai.
Būk kantrus,
Ir suprasi tu tikrai, tikrai...


Giedrius Skiecevičius

Gendrutis Morkūnas. Rašinėlis tema „Kaip aš įsivaizduoju krizę"
2008-11-21

Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad vaikus bara, skaičiau tik knygose. Žinojau, jog bara už šunybes,kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi baramas vaikas. Tačiau kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs nebardavo. Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi. Nevalgau,tačiau niekas to nepastebi – kasdien pusryčiauju ir vakarieniauju vienas, o valgant savaitgaliais tėtis prie stalo skaito laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri. Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami, savaitgaliais mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą „Panelė". Man liepia netrukdyti. Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės, kad mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują automobilį pirks tik kas penkeri metai. Sušukau: „Valio!" Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad esu kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime juodą duoną, agurkus ir gersime pieną. „Valio" – norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip gražiai barančios mamos nutraukti nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar galėjau pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip vaikas, kuriam bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms. Kodėl šaukiau „Valio"? Todėl, kad atostogos Afrikoje mane mirtinai užkniso. Ten karšta, mama su tėčiu pykstasi, tėtis geria, mamai skauda galvą, o per Naujuosius metus kaip klounas svečiams turiu vaidinti Afrikos dramblius, kurių niekada nemačiau. Nauji tėčio automobiliai bjauriai atrodo, jų vidus šlykščiai dvokia. Nespėju savo vietelėje ant sėdynės išsėdėti mano užpakaliui
tinkančią duobutę, o sėdynės odą iškvėpinti mėgstamu jogurtu, kai turiu lįsti į naują automobilį, neprijaukintą, dvokiantį plastmasėmis ir pernai padvėsusiu šunimi. Dėl juodos duonos, agurkų ir pieno dar paprasčiau. Mama kažkodėl mano, kad šiuolaikiniai žmonės turi valgyti suvytusias picas, išpampusius mėsainius ir bulves fri, o juoda duona ir agurkai ant stalo daro gėdą pasiturinčiai šeimai. O aš prisimenu, kaip seneliai mane vaišindavo juoda duona ir pienu...
Mama pasakė, jog darbo tuoj sumažės ir tėčiui. Pagalvojau, kad tada jis galėtų padėti suklijuoti laivo modelį, kurį jie man padovanojo per gimtadienį. Prieš tris mėnesius bandžiau tėčio paklausti, kaip pritvirtinti stiebus ir kaminus, tačiau jis į mane pažiūrėjo nesuprantančiu žvilgsniu ir įsijungė vieną iš šešių mūsų televizorių. Klausiate, kodėl šeši televizoriai trims žmonėms? Kartais tėtis žiūri tris televizorius iš karto. Jis sako, kad visi užsiėmę žmonės taip daro, o jo firmoje yra žmogus, kuris vienu metu vairuoja, kalba mobiliuoju telefonu, naršo internetą, mezga pirštinę ir skalbia kojines. Girdėjau apie tą krizę. Kaimynė skundėsi, kad negalės kas mėnesį pirkti naujo kilimo. Ji nemėgsta siurbti dulkių. Ir mokykloje kalbėjo. Atseit tie, kas mokyklos valgyklos kotletais žaidžia tenisą, nebegaus nemokamų pietų. O aš nuo vakar vakaro tyliai svajoju, kad tėvai iš neturėjimo ką veikti pamatys, jog esu ir aš. Kad mama pamatys tėtį, o tėtis – pastebės mamą. Kad mama kuo nors pasiskųs ar tėtis paprašys mano pagalbos. Gal apsirinku, tačiau vakar man pasirodė, kad mama į mane žiūri liūdnomis akimis. Jeigu taip bus ir toliau, gal kada nors ji man leis ją ir paguosti. Gal net pasakys: „Man liūdna." Man vienam pasakys. Pašnibždomis. Dar noriu, kad vakarais mane vadintų mažybiniu vardu. Dabar mažybiškai vadina tik vieną dalyką – pinigėlius. Nuo ryto iki vakaro. O kartais net miegodami. Tikiuosi, kad šeštadieniais pasivaikščioti eisime ne į prekybos centrą, dažniau važiuosime pas senelius, vakarais skaitysime knygas ir suges vaizdo grotuvas. Kodėl vaizdo grotuvas? Kai gulėjau ligoninėje, mama su tėčiu
pasikeisdami mane slaugė, tačiau visą laiką jie kažkam skambindavo, o prieš mano lovą pastatydavo nuolat veikiantį vaizdo grotuvą su šlykščiais, šlykščiais, šlykščiais animaciniais filmais. Dėl to vieną vakarą aš net norėjau numirti. Noriu, kad mes neturėtume pinigų naujam vaizdo grotuvui. Dar noriu, kad krizę išgyventume visi: aš, mama, tėtis, pažįstami ir nepažįstami žmonės.
Būtinai ir visi iki vieno.

_________________
Kodėl taip dažnai džiaugsmo sparnais pas mus atplasnoja liūdesys?..(Vilis Lacis)

tik uzmetes aki pamaniau kad cia visai ne į temą , rodės, labiau tiktu į nesamones, greit persigalvojau...

_________________
Geriau uždegti bent vieną žvakę, negu keikti tamsą...

2008.12.08 23:05

Ji sugeba dar virpančių pirštų galiukais atkartoti tą nepamirštamą melodiją, po kurios netvirtai atsistoja ant kojų ir prieina arčiau žiūrovų, kur nedrąsiai nusilenkia.Taip, ji ir vėl vaidina jums. Užsidėjusi kaukę ji palieką savąjį "aš" tūnoti tamsiausiame kambario kampe,kad niekas niekada nerastų, kad niekas niekada neatskleistų jos paslapties ir nenuimtų viską slepiančios kaukės. Ir taip kasdien, kas mėnesį, kasmet.. Ji bijo. bijo, kad jos paslaptis bus atskleista, kad kasnors visą tai pastebės ir sustabdys žaidimą, pavadintą laime. Ji išlieka tokia pati bejausmė, nes ir jūs niekada nesikeičiate. Retkarčiais keičiasi jos nuotaikos, tačiau jos bevertės, nes jos, kaip ir pats žaidimas, yra netikros. Suvaidintos. Bet vaidinimas. Jis niekada nesikeičia. Keičiasi tik veikėjai, jei to nori ji.Ji gyvena baime. Bijo netekti. Bijo savęs. Ne jūsų, o savęs pačios... Ir ta baimė neleidžia ramiai žengti nė vieno žingsnio žmonių (tų pačių žaidėjų) link. Toji baimė neleidžia lengvai įkvėpti tyro nakties oro, toji pati baimė trikdo įprastą širdies plakimo ritmą, sukausto visą kūną bei mintis , ir niekada niekada nepaleidžia. Baimė bejausmė, kaip ir jos kaukė...

Ir ji mano, kad tai eilinė generalinė repeticija prieš svarbią premjerą, tačiau.. Tačiau tai tai lemtingas pasirodymas. Vienas ilga, bauginanti komedija-drama. Gyvenimas.

Bet po pasirodymo jos tobulų ausų nepasiekia aplodismentų sukeltas triukšmas. Sutrikusi vieną po kito ji nužvelgia žiūrovus, stebėjusius visą tai. Veidu srūva ašaros, kurios pripažįsta, kad tai buvo nepataisoma klaida.


-ievv.

_________________
I know I'm not perfect - and I don't live to be. but befor you start pointing fingers, make sure your hands are clean..?

_____________________________________________________

Lakštingala šiandien užkimus, todėl jums padainuos Cicinas !

`08 gruodžio 30 ; 1:10

Tamsiame kolidoriaus gale ant sienos kabantis apdulkėjęs laikrodis skaičiuoja minutes po dvylikos. Jau naktis, o jis vis dar sėdi ant nutrinto ligoninės suoliuko, stovinčio greta 16-osios palatos durų. Jo apsunkusi galva atremta į šaltą kolidoriaus sieną, kuri nuo amžiaus nebe balta,o pilka. Už tos pačios sienos , įvairių prietaisų padedama, plaka jam artimiausia pasaulyje širdis. Nieks nežino, kiek ilgai visa tai truks. Kiek ilgai ji gulės toje lovoje be jokių emocijų veide, kiek ilgai ji bus komoje ir nekovos su mirtimi.
Pro atdarą langą į palatą įsiveržęs gaivus vasaros nakties vėjas sujudina užuolaidas, akimirką glosto jos tobulą veidą, saldžias lūpas, o po to išlekia pro mažytį atdarų durų tarpą į tamsų kolidorių, kuriame susilieja su šaltu oru. Jis virpančiomis rankomis iš leto atidarynėja 16-osios duris, nes nori dar kartą švelniai priliesti jos tobulas lūpas savosiomis. Nes nori , galbūt paskutinįsyk, išeidamas kuždėti žodžius, skirtus tik Jai, vienintelei. Nori visa širdimi pajusti tai, ką jausdavo kiekvieną akimirką žvelgdamas į jos tobulai mėlynas akis, liesdamas jos švelnias rankas ir bučiuodamas saldžiausias lūpas. Jam įžengus į palatą nuo stipraus vėjo gūsio užsitrenkia langas. Staiga pasigirsta keletos aparatų pypsėjimas, perspėjantis, kad širdis nebegali arba nebenori ilgiau plakti. Ji pavargo egzistuoti ir nematyti Jo akių. Gęso gyvybė, drauge su dviem mylinčiom širdim. Čia, 16-oje, katik sustojo du neįkainuojami gyvenimai. Mirė dvi širdys. Drauge.

_________________
I know I'm not perfect - and I don't live to be. but befor you start pointing fingers, make sure your hands are clean..?

Yra dalyku, kurie nepasakyti turi didesne prasme, nei isgirsti...

***Spėjimai***

Akimis bandau surinkt,
Balzganus,
Kažkieno minėtus
Pasislėpusius žodžius,
Kliša eisena vis pataisyti.

Stebiu visus.
Pasisveikinu,
Delnus paglostau mintimis.
Pradedu Jų klausinėti,
Kas bus ?
Kodėl?

Pasistiebęs ant užaugintų
Nuostabos sparnų,
Bandai matyti,
Tai ką pats
Tiki matas, ateitį,
Rytdienos savas mintis.

Nuolat tikini save,
Kad visko galo,
Tai nauja pradžia,
Ir gyvenimas,
Kažkieno nuspėta
Smėlio dykuma...


Giedrius Skiecevičius.

PASAKA APIE BOBULĮ IR DZIEDULĮ


Menkutėj pirkutėj
Prieg ūžuolo seno
Dziedulis su bobu
Laimyngai gyveno.

Dziedulis per dzienų
Žvejojo prieg upės.
Bobulė dzieduliu
Išvyrdavo zupės.

Pavalgius bobulė
Torielkas mazgojo.
Dziedulis šiūkšlukį
Paspyrdavo koju.

Bet rozų dziedulis
Parejo be ūpo,
Ba nepagavo
Ir menko kilbuko.

Ir zupė pasdarė
Jam negardzi.
Ir boba tų vakarų
Rodės britki.

O dar tos šiūkšlukės
Bado akis…
Supykis dziedulis
Bobulai sakys:

-Padlagės kap suodzis,
Vieni guriniai.
Ir kų tu per dzienų,
Sakyk man, darei?

Dziedulis bobulį
Be reikalo barė.
,,Ne pyrmas cia rozas’’-
Bobulė pamanė.

- Gana tau, dzieduli,
Sakau, večeroc.
Škaradnas daraisi,
Geriau aik miegoc.

Bobulė dzieduliu
Laškų paklojo.
Prieg pečiaus nuvejus,
Indus sumazgojo.

Dziedulis pro langų
Liūdnai pažiūrėjo,
Firankas užtraukis,
Laškon nuvėjo.

Bobulė padlages
Švariai išmazgojo.
Kantičkų paskaitius,
Dzievuliu dėkojo.

Nusvilkus rūbus
An uslano pasdėjo.
Ir pas dziedulį
In laškų nuvėjo.

Senatvė – ne šposas,
Visus kaulus maudzia.
Bobulė prieg dziedo
Šaltas kojas glaudzia.

-Aik, varla, po biesais,-
Supyko dziedulis.
Apsiautai škarpietkom,
Matiau šėpoj guli.

Vilnonių prismezgus
Be dzievo mieros,
Dar kandės inlindį
Visas sukapos.

Su kojom ladzinėm
Nesglausk prieg many,
Ba, rodos, ne laškoj
Guliu, o grabi.

Ir šonan pastraukis,
In koldrų vyniojas.
Knarkia dziedulis,
Net stogas kilnojas.

O nabagei bobulai
Sunku kojas trync.
,,Geriau pas susiedų
Aitau susišylc”.

Mato susiedo
Budinkus pro langų.
Ir mislys juodziausios
Jai lenda in galvų.

,,Nevyrsiu jam zupės,
Tegu pabadaus.
Pabuvis be bobos,
Nagus sau nusgrauš.

Daugiau nesišydzys
Jisai iš manį.
Ir košė an vandenio
Bus jam gardzi.

Rozu negyvensiu,
An aukšto miegosiu.
Žiponų senų
Po šonais pasklosiu”.

An dziedo pikta,
Vos rytu išaušus,
Bobulė gyvenc
Išsikraustė an aukšto.

O, kad dziedu
Gyvenimas būt nesaldus,
An aukšto dar nustempė
Jo čebatus.

Ir gulas an žipono
Seno bobulė,
Ir žiūri pro plyšį
Kų daro dziedulis.

O dziedas priskėlis
Velkas rubaškų,
Ieško čebatų-
Neranda prieg laškos.

Ir mislina dziedas,
Vyniojas autus,
,,Ir kur aš galėjau
Nukišč čebatus?

Po suolu nesdėjau,
Prieg laškos nėra…
Ir kur ciej čebatai,
Kad juos kvaraba.

Paklausc reikia bobos,
Jinai viskų žino,
Galėc palikau čebatus
Prieg vežimo”.

-Antose, ateik,
Ratavok tu mani.
Nežnau kur čebatai,
Katram jiej gali.

Ale pirkioj cyku,
Dziedas nuskosci.
,,Ir kur gi po biesais
Nuvej toj Antosė?”

Kaliošuosna stojas
Dziedulis surūgis
Ir aina bobulės ieškoc
Jis po ūkį.

Ir tvartų, ir kluonų-
Jis viskų apėjo.
Net išvietį dziedas
Ir tų apžiūrėjo.

,,Dzievuliau tu brangus,
Ir kas cia per cyrkai?
Pareitų graiciau
Ir išvyrtų zacyrkos.

Visi jau pavalgį,
Tuoj reiks abiedoc”.
Nežino dziedulis
Nei kų ir galvoc.

Laukia prieg lango
Valandų gerų,
O rodos paciam,
Kad ne valandų- parų.

Ir aina dziedulis
Pas susiedkas,
Mislina, tį gal
Antosį suras.

O bobulė tuom čės
Nulipus nuog aukšto,
Kad kerta tai kerta
Šaukštų po šaukšto.

Pavalgė Antosė
Smetonos su duonu,
An aukšto dar nusnešė
Pieno uzbonų.

O tas nabagucis
Kol kaimų apėjo,
Kaliošuosna kojas
Baisiai užgėlė.

Pavargis, pailsis
Namo paržirgliojo,
Šuva nepažinis
Ir tas jį aplojo.

In pirkių inejis
Sušylc sugalvojo.
Ale pečius nekūrtas-
Kap nabašnyko kojos.

,,Nu kų, be bobulės
Sunku bus gyvenc.
Pečių paciam
Reikės paskūrenc”.

Mislina dziedas
Ir striokas baisus,
Kas četvergi
Išskalaus jam autus?

Alkanas, piktas…
Ir kų dar daryc?
Žarnos pradės viena kitų
Tuoj ryc.

Lašinių atsipjovis
Jis duonos pasraiko,
Dar cibulio užkąs,
Ir skanu bus, ir sveika.

Ale duona kieta,
Trekšč- nulūžo dancys.
Cik vienų turėj.
Kų be jo dar darys?

Nei valgis, nei gėris,
Nusvilkis rubaškų,
Išalkis dziedulis
Vėl gulas in laškų.

Mislina dziedas
Ir sukas galva;
,,Gal mano bobulė
Seniai negyva.

Ir nor toj Antosė
Dazbridus jau man
Ale rozu vis geriau
Nei vienam.

Pečiukų pakūrus
Man valgyc padaro…”
Suprato dziedulis-
Gerai jis gyveno.

,,Kad jinai cik sugrįšt,
Kad būt cik gyva,
Rankas išbučiuotau
Kokia man gera”.

Ir ašarų braukia
Dziedulis liūdnai,
Vienam be bobulės
An svieto blogai.

O bobulė an aukšto
Tupėdama žiūri,
Kad vienas dziedulis
Šaltoj laškoj guli.

Ir gailescis ima
Baisiausiai bobulį,
Ir lipa nuog aukšto
Žemyn pas dziedulį.


O kad jam gyvenimas
Būt nekartus,
Nuog aukšto parsitempia
Jo čebatus.

Pūkini koldru
Ji dziedulį apklosto,
Pražilusių galvų
Jam švelniai paglosto.

Nusrengus in laškų
Lipa bobulė,
Ba reikia gi kojas
Pašyldzyc dzieduliu.

Cykiai dziedulis
Atlaidzia griekus,
Prieg jos prisiglaudis
Usnaudzia ramus.

Ir bobulė laimynga,
Jau pykc nėra noro,
Dziaugias, kad guli
Dziedulis prieg šono.

TAIGI, NEPYKIM,
NEBŪKIM PANIURĮ,
VERCYKIM ŽMOGŲ,
KATRŲ ŠONI TURIM

_________________
Saulius


Mano avataras yra čia
Velomanų naujienos facebook'e
Velomanų komandos forumas: http://velomanai-team.lt

***Noras, oras***

Aklos akys nemeluoja,
Sako tiesą, negalvoja.

Kalba tave senai išduoda,
Lūpos aimanuoja,
Mintis širdin, vis atakuoja.
Bet šalin tą meilės spindulėlį!
Šalin, degantį širdies ruoželį!,
Pamaitintą norą,
Pavadintu laisvės oru.


Giedrius Skiecevičius