Kažkiek laiko jau prabėgo, ir visai pamiršau pasidalinti žiniomis, kad dviratis buvo panaudotas pagal paskirtį, paskutiniame Plento taurės etape Vilniuje "Aplenk laiką 2013".
Kadangi dviratį susirinkau tik rugpjūčio viduryje, turėjau nepilną mėnesiuką pasitreniruoti šiai disciplinai, neskaitant, kad aš pastoviai vėluodamas į darbą "paskraidau" nuo dūšios su plentiniu dviračiu apie 6 kilometrus mieste. Taigi galima sakyt, kad mano organizmas yra labiausiai susigyvenęs su tuo, o ne ištvermingomis ilgomis distancijomis
Iš kart po dviračio surinkimo kelis sykius buvom su kolegom išlėkę pasitestuot iki plento link Piliuonosm, už Vaišvydavos.
Ten pasidarėm neoficialias varžybas/treniruotę, kurias suorganizavo Andrius, forume nicku "orientacininkas". Puikus žmogus su dideliu žinių bagažu. Norėtūsi daugiau pabendrauti, nes jo žinoma informacija tikrai labai naudinga ir įdomi. Taigi, distancija buvo pasirinkta viso labo 8 km. (po 4km į vieną pusę, su grįžimu), ir nors atvažiavau pagal laiką antras, norėjau kilstelt savo kartelę ir pradėjau treniruotis arčiau namų esančiame Panerių plente (232) nuo Kauno į Lapes. Kadangi jau buvo prasidėjęs rugsėjis, o aš norėjau treniruotis rytais prieš darbą, susidūriau su dviem problemom: rytiniu šalčiu ir rytiniu trafiku į Kauno pusę. Taip iškenčiau gal savaitėlę kiekvieną rytą, kol supratau, kad reikia paimt 6.5 km atkarpą į vieną pusę (gavosi, nuo tos Maximytės iki Lapių sankryžos), mautis pulsometrą, ir užsikėlus palei 190 pulsą pakapot ne piko metu, pažiūrėt kas gaunasi. Jau kurį laiką apsipratus su aerobarais, disku ir šalmu (ne kasdieną gi važinėju, nors palygint senai turiu), vienos treniruotės metu privyniojau tuos 13 km su 39.5 km/val vidutiniu, kas mane tikrai nudžiugino.
Nebenudžiugino, kai pradėjus tai daryti kiekvieną dieną, vidutinis greitis krisdavo visu km/h į dieną. Kol po trijų dienų turėjau vos 36.5 km/val, ir supratau, kad elementariausiai - pervargau, o organizmas nebedaro superkompensacijos. Taigi, su labai minimaliais pakilimais ir nusileidimais prazulintas plentas iki Lapių buvo paliktas ramybei, ir su maitinimusi atsivalius organizmą tiek fiziškai tiek emociškai buvau pasiruošęs Vilniui, tiek kiek galėjau maksimaliai sau leisdamas.
Varžybų išvakarėse ganėtinai pergyvenu ar neprigaus manęs vis tik be galinių stabdžių ir nepradės matuot geometrijos. A v drug... Visas pasiruošimas šuniui ant uodegos. Susikontaktuoju su varžybų organizatoriais ir kitais kompetetingais asmeninis, kurie rekomenduoja vis tik susimontuoti ir galinius stabdžius, kad ir nebaisiai stabdo tas diskas. Susimontuoju galinį stabdį, stumteliu balnelį nuo švaistiklių centro vertikalios ašies keleta cm daugiau atgal, susimatuoju aerobarų galus nuo balnelio galiuko ties 750mm., apipjaunu. Žodžiu, viskas pagal UCI instruktažą. Ramu
Gal išskyrus tiek, kad mano aerobarai pagal naujausius reikalavimus nėra tiesūs, o lenkti į viršų.
Varžybų diena. Pamąstau, kad reikėtų papildyti slėgį padangose, nes per treniruočių savaitę jis šiek tiek nukrito. Mūsų komandos lipdukais puoštas, treniruotėse puikiai išbandytas diskinis ratas ėmė ir iškrėtė pokštą prieš pat pajudant į Vilnių. Traukiant pompos antgalį ventilis iššovė kalpoką su visa ašele, ir klijuojama padanga - subliuško. Visi variantai greit gaut naują padangą, ją klijuoti, tvarkyti ventilį ir pan. atpuola. Belieka suktis ir skubėt į darbovietę kur palikau
Vision'ą su Mavic Ksyriumais. Dedu galinį ratą Ksyriumu ir bandau nusiramint, kad gal ne viskas taip blogai. Turėsiu fiksuotas 10 pavarų (nes kasetė 10ukas, kaip ir pavarų perjungėjai), nesikankinsiu įkalnėse su disko svoriu ir pan. Atvykus į Vilnių stebiu kaip visi apšilinėja, o oro temperatūra nelabai džiugina. Susitinku Andrių "orientacininką" kuris mane paprotina, kad aš visiškai teisingai iš savo kūno jaučiu, jog man nereikia faktiškai jokio apšilimo, nes mano kūnas sugeba iki rezervo dugno išnaudoti energiją dideliu srautu. Pas mane joks antras kvėpavimas po intensyvaus minimo neįsijungia. Aš palaipsniui produkuodamas didelę energiją tolygiai silpstu. O treniruotėse tas ir paaiškėjo. Reiškias, pastrakalioju, pasuku ant laisvų pedaliukus keleta minučių ir užkuriu tolygios temperatūros pirtį. Startas ant smagios pakylėlės, bet nesusisegu abiejų kojų, nes kažkaip nejaukiai ant tokios siauros. Linas dirbantis už varžybų vedėją, kol stoviu starto koridoriuje pakalbina kodėl aš esu be diskinio rato, ir garsiai į mikrofoną mane pristato sumakaluotu komandos pavadinimu. Drym Tym ever made
) Pasitaiko
Keletą kartų pastudijavęs Deivuko video su trasa apmąstau kur kas bus; iki Nemenčinės plento, kur prasidės nuokalnė, maždaug penktame kilometre laikysiu nemažiau 40 km/h ir prasidejus nuokalnei žiūrėsiu ką turiu ir kaip jaučiuosi, nes žinau, kad už posūkio į mišką prasidės įkalnės, kurių aš nelabai laukiu. Realybėje Nemenčinės plento nuolydyje (prieš posukį) patogiai gulėdamas ir nejausdamas oro drag'o nebesivaldau ir prisuku virš 50 km/h. Su posūkiu į dešine netikėtumas - sunkvežimis su rastais. Nei trajektorijos, nei greičio. Įėjęs paskui jį į posukį pradedu lenktyniauti, įšėjęs į priešpriešinę eismo juostą ir prasideda įkalnė, bet jau esu aplenkęs sunkvežimį, ir jo vairuotojas, susipratęs, kad pakliuvo į lenktynių trasą mane tolerantiškai leidžia važiuot kaip noriu, vilkdamasis man iš nugaros. Tolumoje matau geltonus mavic mokasinus - reiškia mano komandos bičiulis Aurimas. Smagu tai, kad manęs vis tik niekas nepasivijo ir neaplenkė. Man pavyko aplenkti kolegą iš Tauragės komandos, su kuriuo prasilenkdami pabajeravom
Toliau ilga monotonija, kurios metu keletai sekundžių nuvažiuoju nuo asfalto į kelkraščio žvyrą, užsihipnotizavęs ant aerobarų. Galva pastoviai kinkuoja, turbūt kas kelioliką metrų, tai į hipnozę dėl aerodinamikos, tai žvilgsniu į priekį, dėl kelio. Gerokai "svylančiais" keliais žiūriu į odometrą ir matau, kad paskutiniai kilometrai. Daugiau prisukt nebegaliu. Nebeįšeina. Ir desperatiškai bandau kelt greitį neišlipdamas iš 39 km/h. Mintyse mąstau, kaip turbūt mėgėjų grupės lyderiui Mariui Kasperavičiui einasi ši trasa. Taip, be ceremonijų ir įvažiuoju į finišo koridorių. Mėgėjų grupėje 5-as iš 45-ių (bendroje 70-as iš 167-ių), kuo ganėtinai esu patenkintas (vis tik pirmi metai varžybose apskritai), nors ir tikėjęsis iš savęs daugiau negu vargani vidutiniai 38 km/h. Yra kaip yra. Ratas, miškovežis, nuvažiavimas nuo kelio dangos, negalėjimas išprievartaut paskutiniame kilometre savęs
na, bent jau savo komandai pasitarnavau, ir mėgėjų komandinėse, stojome ant antros vietos pakylos, tiek tos dienos varžybose, tiek metinėje plento taurės įskaitoje.
Kol treniravausi asmeniškai, manymas kad nesiurbčioti vandens yra mitas ir aš ramiai gerdavau daug vandens, pavirto į nieką, nes varžybų metu tikrai nebuvo kada gerti
Taurė iš Deivio rankų
Aurimas, aš, Nora, Mindaugas, Gabrielė, Karolis.